Jau kurį laiką stebime nuolankiai nulenkę galvas gamtos pokyčius ir linguojame vis sakydami, kas gi čia dabar atsitiko. Virusai puola, vasarinio polėkio trūksta, bulvių derlių sutaršo nenugalimieji kolorado vabalai, o į mišką, kuris nuo senų senovės buvo mūsų sakralinė vieta, tapo tabu įkelti koją dėl nesuvaldomos erkių populiacijos. Alergija tapo mūsų duona kasdienine... o ką jau kalbėti apie ateinančias kartas, kurios turės valyti mūsų pridergtą mėšlą.
Politikai politikuoja, bet jų žodžiai iškeliauja į dausas. Toks jausmas, kad Seime visi tesugeba diskutuoti apie pataisas ir rietis tarpusavyje vietoj to, kad investuotų kalbas į aplinkosaugą, naujų darbo vietų sukūrimą ar valstybės gerovę. Rinkimai artėja, politikai dalijasi neįtikimais pažadais ir pinigais tiems, kuriems jų net nereikia.
O svarbiausia, tyliai užsidarę savo butuose pavydime. Ar būtinai turime įgelti kitam? Kodėl negalime pasidžiaugti kito sėkme? Gyvenkime savo gyvenimą, džiaukimės ne vien savo sėkme ir mažiau užgauliokime kitus. Argi mes nematome, kad mūsų egocentriškumas veda link susinaikinimo? Visos visuomeninės negandos, tylūs keiksmai, politinės išmonės antiherojams suteikia galimybę chaose pasisemti jėgos, kuri smogs mums su trenksmu. Greitai masinės riaušės taps mūsų kasdieniniu trileriu, kur vos keletas mūsų sugebės atspindėti Silvestro Stalonės kuriamo herojo mentalitetą ir jėgą. Sunyksime kaip mamutai be maisto. Svarbiausia su išmaniuoju rankose ir asmenuke socialiniame tinklalapyje!
Politikai politikuoja, bet jų žodžiai iškeliauja į dausas. Toks jausmas, kad Seime visi tesugeba diskutuoti apie pataisas ir rietis tarpusavyje vietoj to, kad investuotų kalbas į aplinkosaugą, naujų darbo vietų sukūrimą ar valstybės gerovę. Rinkimai artėja, politikai dalijasi neįtikimais pažadais ir pinigais tiems, kuriems jų net nereikia.
O svarbiausia, tyliai užsidarę savo butuose pavydime. Ar būtinai turime įgelti kitam? Kodėl negalime pasidžiaugti kito sėkme? Gyvenkime savo gyvenimą, džiaukimės ne vien savo sėkme ir mažiau užgauliokime kitus. Argi mes nematome, kad mūsų egocentriškumas veda link susinaikinimo? Visos visuomeninės negandos, tylūs keiksmai, politinės išmonės antiherojams suteikia galimybę chaose pasisemti jėgos, kuri smogs mums su trenksmu. Greitai masinės riaušės taps mūsų kasdieniniu trileriu, kur vos keletas mūsų sugebės atspindėti Silvestro Stalonės kuriamo herojo mentalitetą ir jėgą. Sunyksime kaip mamutai be maisto. Svarbiausia su išmaniuoju rankose ir asmenuke socialiniame tinklalapyje!
Mūsų gyvenimo absurdas — sveiki atvykę į teatralizuotą pasirodymą be laimingos pabaigos!
Paskutiniu metu bandau prisiminti naujametinius pažadus ir nustembu pamačiusi, kad nepaisant sunkios metų pradžios ir didelių lūksesčių, mano ambicijos turi vilčių. Verčiuosi į kitą metų pusę ir, nors ir buvo baimės, nuopuolių ir netikros vilties, beveik pusę darbų jau atlikau. Gyvename, kad tobulėtume, planuojame, kad galėtume augti. Peržiangiame savo baimes ir džioviname nevilties ašaras ant veidų, kad pamatytume nueitą kelią.
Gal ir norėčiau nustoti žiūrėti į gyvenimą pro kaleidoskopą ir ištraukti iš savo galvos prisiminimus. Aš kovojau. Aš kritau ir kėliausi, nubrozdintomis ir pūslėtomis pėdomis žengiau nesvarbu kokiu keliu. My darling if you fall, I will be there to hold you...
Pajaučiu baimę, kad visos kovos yra bergždžios. Kad šis pasaulis neturi ateities, ir mes esame marionetės, sūpuojamos Galingųjų.
Aš tiesiog noriu būti laiminga... sušnibždu vėjui, kuris nuneša tolyn mano išgyvenimus apkabindamas mane nors ir vėsia, bet taip laukiama vilties prošvaiste. Saulė pasirodys debesims nuslinkus.
Ieva, (anti)herojiška.
Comments
Post a Comment