Spalio patepliojimai

Bet aš žinau. Ar manausi žinanti. Viskas yra pasiekiama gyvenime, tereikia norėti. Pusė yra, dar kitai pusei turiu visą gyvenimą. Pabaiga dar toli, taip toli, kad net negaliu įsivaizduoti, kaip ji atrodo. Gal ten mano mėnulis kartais man aptemdo vaizduotę ir išmonę, bet žinau, kad mano vaizuotė visada ras kelią iš nykios pilkumos. Nesvarbu, kad ir ką dirbsiu ir kiek uždirbsiu, kur gyvensiu, ką valgysiu ar kam priklausysiu.

Ar sustoti, ar toliau eiti. Tris kartus metu monetą ir tik iš ketvirto karto sugebu išmesti skaičių. Penki. Gal čia katė kartais bėgioja ir vis žymi teritoriją mano kieme. Tas kvapas nemaloniai erzina mano uoslę. Staiga pradedu loti ir urgzti rotveilerio balsu (kad ir koks būtų).

— Nelok tu kale! — šaukia man katė atgal.

Atsistoju ant dviejų kojų ir sušoku ritmingą salsą. Ir sukuosi ratu ir vienas du trys keturi... Jaučiu, kad nebekontroliuoju savo kojų, ir greitai liks tik viena galimybė — kristi ant žemės ir bandyti atgauti kvapą. Bet tas kvapas man kažką primena. Ką tik nupjauta žolė? Ar tu jauti, kad pavasaris jau lenkia savo galvą mūsų pusėn? O gal ruduo apsuko man galvą savo mirštančiu grožiu?

Pasimečiau tarp muzikos ir tų kartkarčių ramaus džiaugsmo. Ar vakaro. Bent vienos valandos. Sapnuoju keistenybes ir vis bandau įteikti laišką, kurio nesugebėjau duoti jau beveik ketverius metus. Laikas išeiti iš draugystės rato ir patekti į išbandymų sūkurį, nunešiantį į gurmaniškuosius vynuogynus.

Bet kas gi tas gurmanas? Tas, kuris nebijo išreikšti savo nuomonės visuomenėje?... Kuris su vienodai išsipuošusiais žmonėmis valgo austres užsigerdamas šampanu? Mano gerklė pradeda sausėti, ir trokštu, kad tie burbulai pavirstų paprastu vandens gurkšniu.

Man rodos, esu pati geriausia laiko švaistytoja. Esu viena tų, kurie sako, jog jie yra užsiėmę... laiko švaistymu. Bėgu nuo vieno kambario į kitą ir renku trupinius nuo stalo. Diena baigėsi, o trupinių dar likę. Bet argi yra kokia kita prasmė, kai pradedi gyventi suaugusiojo gyvenimą? Koks džiaugsmas beliko, kai liūdi atėjus laisvadieniui, nes žinai, tu šiandien būsi patiektas ant pietų stalo. Humaniškas pasisėdėjimas dviese.

Įsivaizduoju galinti tapti visagalia mama, niekad nenurimstanti ir ieškanti visko, kas žibčioja visumoje. Po visa ko, kai išgeriu stiklinę (ar stiklainį) vyno, suvokiu, kad mano džiaugsmas yra aptemdytas niūrios realybės. Tada bandau grąžinti laiką atgal ir žaisti slėpynes tarp gluosnių.

Įkaitusi įkaitė gal? Sėdu į automobilį ir tvirtai suspaudusi vairą, važiuoju link išvažiavimo. Tikiu, kad galiu sukti nesustojusi. Bet nesugebu. Gal paklydau? Turėčiau... galėčiau... bet ko norėčiau? Būti pavyzdžiu kitiems ar tapti savo pačios šešėliu?  ''Aš toks vienas velnioniškai vienas''— vis kartoju Pauliaus žodžius.

Kartais norėčiau ir rėkti, ir juoktis, net nežinau. Tas pats per tą patį. Tu susipyksti su tuo, kuriuo turėtum būti geriausi draugai. Tik tu kaltini kitus ir manaisi esanti nepakaltinama...

 Ar aš vis dar guliu ant žolės?

Treji metai iššvaistyti tikslo siekimui, o ketvirti suvokimui, kad nepasieksiu. Sėdžiu lauke ant lūžtančios kėdės, ir galvoju, kada mano sėdimoji įstrigs skylėje. Stebiu dviejų kvadratinių metrų peizažą ir manausi esanti nacionaliniame parke.

Pieštukas nepiešia, rašiklis nerašo. Negaliu pasakyti, ar tai rašalas baigėsi, ar nebemoku rašyti. Ir vėl ir vėl ir vėl... Užblokavau savo sąžinę ir paleidau pakvaišusį nepasitikėjimą. Bet ta blogąja prasme...

Išgelbėkit mane iš šio sąstingio ir suteikite antrąjį kvėpavimą... Esu pačios savo kalinė. Užspaudžiau savo veržlumą po varine spyna ir išjungiau šviesą. Aš — tas stradas giesmininkas, tris kartus nutūpęs ant tos pačios šakos, ieškantis polėkio vėl skristi ir čiulbėti. Pakviesk man kunigą paskutiniam patepimui, sukuždu į telefono ragelį ir palieku paskutines mintis sąstingiui.

Kažkaip visai maloniai šiandien lyja...

Ieva, stebinti spalvų pasikeitimus.