Turbūt paskutiniu metu vien tik skaitome ir girdime apie „nuožmųjį“ virusą, kurį tiesiog vadinsiu K. Jaučiamės užbarikaduoti namie ir skaičiuojame laiką, kada vėl galėsime laisvai kvėpuoti bundančio pavasario oru.
Ir ką gi mes padarėme, kad nusipelnėme tokios bausmės vasarėjant? Turime likti namie, o staiga jaučiame proveržį bėgti lauk. Akropoliai, visada buvę ranka pasiekiami, tampa užkrato zona, į kurią sunkiai bepatenkame. Nebėra prasmės puoštis, dažytis ar bandyti atrodyti geriau už kitus.
Nejučia imame apdulkėjusią knygą iš lentynos ir pradedame skaityti ar pamatome, kokie mūsų vaikai paaugę ir kiek daug išmokę. Suprantame, kad picą ar sušį galime pasidaryti namie. Top Michelin klasės restoranais nejučia tampa mūsų virtuvės su vaikais, asistuojančiais ruošiant maistą.
Suprantame, kad yra tiek nuostabių dar neperžiūrėtų filmų, kuriuos galime stebėti su mylimu žmogumi susiglaudę ant sofos. Nejučia pamirštame socialinius tinklus, o vietoj to, pradedam socializuotis su draugais jiems paskambindami. Atrandame senus stalo žaidimus ar naujus hobius. Ir dar niekada nesijautėme tokie kūrybiški — siūdami, kirpdami, muzikuodami, šokdami.
Retas pasivaikščiojimas lauke atveria mūsų užslėptus pojūčius — paukščių čiulbėjimas dar niekada nebuvo toks garsus ir kiekvienas naujas pumpuras neatrodė toks ryškus. Vėjo vėsus pūstelėjimas į veidą priverčia atgimti iš naujo.
Sustojame. Ir pamatome, kad tiek daug esame praleidę skubėdami į darbą, namus ar kasdien stovėdami prekybos centrų eilėse. Pamatome, kad vis dėlto mums nereikia tiek daug pajamų, kad įmanoma gyventi taupiau.
O svarbiausia pas mus ateina pavėlavęs suvokimas, kad gamta nėra neišsenkantis energijos šaltinis, kad mums patiems reikia įdėti pastangų ją puoselėjant. Staiga didžiajai daliai populiacijos ateina suvokimas, kad Gretos Thunberg žodžiuose yra daug tiesos. Galbūt reikia daugiau įdėti pastangų į gamtos išsaugojimą, gal nereikia iki parduotuvės, esančios 5 minutės kelio nuo namų, važiuoti automobiliu? Gal galima ir išgyventi vartojant mažiau, ir yra įdomesnės veiklos be pasivaikščiojimo po parduotuves?
Turbūt pakeisime mūsų įpročius, kai baigsis šis K vajus. Gal bent vieneriems metams, gal bent mėnesiui.
Svarbiausia, po truputį žengiame humaniškumo link. Žingsnis po žingsnio, kaip bundantis pavasaris...
Ieva, atrandanti naujus motyvus.
Ir ką gi mes padarėme, kad nusipelnėme tokios bausmės vasarėjant? Turime likti namie, o staiga jaučiame proveržį bėgti lauk. Akropoliai, visada buvę ranka pasiekiami, tampa užkrato zona, į kurią sunkiai bepatenkame. Nebėra prasmės puoštis, dažytis ar bandyti atrodyti geriau už kitus.
Nejučia imame apdulkėjusią knygą iš lentynos ir pradedame skaityti ar pamatome, kokie mūsų vaikai paaugę ir kiek daug išmokę. Suprantame, kad picą ar sušį galime pasidaryti namie. Top Michelin klasės restoranais nejučia tampa mūsų virtuvės su vaikais, asistuojančiais ruošiant maistą.
Suprantame, kad yra tiek nuostabių dar neperžiūrėtų filmų, kuriuos galime stebėti su mylimu žmogumi susiglaudę ant sofos. Nejučia pamirštame socialinius tinklus, o vietoj to, pradedam socializuotis su draugais jiems paskambindami. Atrandame senus stalo žaidimus ar naujus hobius. Ir dar niekada nesijautėme tokie kūrybiški — siūdami, kirpdami, muzikuodami, šokdami.
Retas pasivaikščiojimas lauke atveria mūsų užslėptus pojūčius — paukščių čiulbėjimas dar niekada nebuvo toks garsus ir kiekvienas naujas pumpuras neatrodė toks ryškus. Vėjo vėsus pūstelėjimas į veidą priverčia atgimti iš naujo.
Sustojame. Ir pamatome, kad tiek daug esame praleidę skubėdami į darbą, namus ar kasdien stovėdami prekybos centrų eilėse. Pamatome, kad vis dėlto mums nereikia tiek daug pajamų, kad įmanoma gyventi taupiau.
O svarbiausia pas mus ateina pavėlavęs suvokimas, kad gamta nėra neišsenkantis energijos šaltinis, kad mums patiems reikia įdėti pastangų ją puoselėjant. Staiga didžiajai daliai populiacijos ateina suvokimas, kad Gretos Thunberg žodžiuose yra daug tiesos. Galbūt reikia daugiau įdėti pastangų į gamtos išsaugojimą, gal nereikia iki parduotuvės, esančios 5 minutės kelio nuo namų, važiuoti automobiliu? Gal galima ir išgyventi vartojant mažiau, ir yra įdomesnės veiklos be pasivaikščiojimo po parduotuves?
Turbūt pakeisime mūsų įpročius, kai baigsis šis K vajus. Gal bent vieneriems metams, gal bent mėnesiui.
Svarbiausia, po truputį žengiame humaniškumo link. Žingsnis po žingsnio, kaip bundantis pavasaris...
Ieva, atrandanti naujus motyvus.
Comments
Post a Comment