Lapkričio košmarai

Įsivaizduokite save vasarą tarp prisirpusių laukinių vyšnių. Nusiskynę vieną tų saldžiųjų gėrybių, suvilgykite lūpas jų raudonumu ir sučiulpkite visą tą esenciją. Pajuskite medaus paslėptą skonį. Ar tai tik ne vasaros skonis?

Atsisėdu tarp užsnūdusių kopų ir klausausi tylaus vėjo kuždesio. Ar tik jis nenori manęs prakalbinti?

Vakar prisnigo. Šiandien nutirpo. Laikrodžiai vis rodo valandą tą pačią. Jaučiu kaip mano galva pradeda didėti kaip balionas ir su galingu griausmu sprogsta į penkiasdešimt tikrai ne pilkų atspalvių. Vaikštau dabar be galvos po turgų ir ieškau kokio tinkamesnio moliūgo nusipirkti. Tik kad dabar ne sezonas, tai teks laukti kito spalio. Gal ir raudono.

Svarbiausia mano medžiagų apytaka nesulėtėjo. Dar vis geba virškinti televizinius veidus su kilogramais makiažo. Gaila, kad realybės ten mažai. Visos kameros paskęsta priklijuotose blakstienose ir peroksidiniuose plaukuose. No makeup stories become ghostly whispers.. Switch.

I will change the world. I can change the world... Dainuoju skęsdama burbulinėje vonioje su šlakeliu eterinių aliejų. Ar tai rausvosios rožės ar plaukiojantis mano žibučių laukimas? Saule, o saule, man reikia tavęs... Kojos po truputį raukšlėjasi tuščiuose prisiminimuose.

Kodėl viskas yra gerai tik tada, kai prisimename? Maži nutikimai tuo laiku buvę žiaurūs ir parnešę dešimtis bemiegių naktų, dabar atrodo lengvi ir greitai virškinami.

Mes bijome to, kas mus laukia. Žiūrime pro langus ir spėliojame, kokie laimingi yra kiti žmonės. Kelios dienos toliau nuo darbo priverčia rautis plaukus ir grįžti į sena apykaitos ratą.

Truputį bliuzo atokvėpio nuplauna rūgščias mintis ir užgožia. Baby, you hurt me. And I know that I hurt you.

Gal ir reikia aukotis dėl meilės. Bet ar reikia aukotis dėl priekaištų. Man dar reikia pokalbių telefonu. Aš vis dar negaliu ištarti ne.  Meilė — tai ne tik aukojimasis ir  paklusnumas iš vienos pusės. Meilė — tai abipusis ir harmoningas bendravimas, kuriam nereikia žodžių. Vis girdžiu, kad turėjau išmokti tave suprasti, bet ar įdėjai pastangų suprasti mane? 

Tikriausiai per daug įpratau prie kasdienių mūšių ir nusivylimų... Bet kodėl po viso skausmo, neišklausimų ir pažeminimų, turiu jaustis kalta dėl viso to, kas buvo? Kodėl po viso karo tu likau švariomis rankomis, o aš esu permirkusi krauju ir ašaromis?

Kaip sakoma, po tamsiausios nakties ateina diena.

Ieva, ieškanti šviesos.