Čia ir dabar. Supakuoju savo senus rūbus į maišą ir palieku labdarai. Gal kažkam tai pasirodys vertinga; o gal kažkas nepatingės juos perdirbti ir džiaugtis nuostabia apranga.
Tai tu nulenkei obelį priešistoriniame sode. Kodėl išskynei baltus obels žiedus ir palikai metų metus džiūti paliktame nuo saulės žemės kampe?
Gal gauname tai, ko nusipelnome?
Aš žinau, kad laiko sustabdyti yra neįmanoma. Negalime sustabdyti ir epochų. Romantizmas, renesansas vis dar puikuojasi muziejuose ir architekturiniuose pavelduose. Mes gyvename stikliniame modernizme. Paklustame tiems, kurie funkcionuoja pagal sudarytas formules, o ant jų širdžių prisukta šimtai mikrochemų. Manome esantys Dievai ir jaučiame galintys vadovauti nesibaigiančiai simfonijai po stikliniu gaubtu. Nesugebame būti laimingi nei namie, nei svečiuose. Tamsa ir Kvailystė — mūsų akių vardai. Ir jos veda mus naktiniais takais. Maldaujame nors vienos akimirkos džiaugsmo, o jį gavę — apgailestaujame už savo juoką ir nuleidę galvas vėl esame vedami.
"Atmerk akis", — sukužda man mažas berniukas ir paima už rankos.
Staiga atsitrenkiu į nematomą sieną ir stebiu jauną merginą, pasipuošusią klasikiniu kostiumėliu. Ji įtemptai trina iš galvos savo lūkesčius ir instaliuoja komfortą. Panika nejučia sujaukia mano mintis ir atsigręžiu atgal į amžinybės sodą. Ar aš stengiuosi būti tuo, kuo nesu? Tylus inkštimas kviečia mane palaistyti apmirusį tikėjimą. ''Dar pažydėk'', — tyliai sukuždu ir einu rinkti nukritusius lapus.
Tolumoje ošia jūros bangos, ar tai tik ne...?
Ieva, tik Ieva.
Jaučiuosi suakmenėjusi ir tyliai šaukianti pagalbos tuščiame kambaryje. Tik aš ir vienas langas. Pilkos sienos žaviai atitinka link pavasario traukiančią nuotaiką. Ką aš apgaudinėjau, sniego paklotas dar kurį laiką šaldys mano skruostus.
Aš nerašau, aš nekūriu. Aš tik beviltiškai ieškau savojo šėšėlio. Tas pilkas pavidalas nuo lango šviesos greičiau panašėja į penkmetinį sielos badą nei tobulą pačios atspindį.
Ar tik Blogis netapo tyliu inkštimu? Irzlus verksmas užhipnotizuoja, ir nejučia atsirandu keistame sode su fontanu. Priėjusi arčiau vandens staiga atšoku. Jame and šono guli ryklys ir merdėja. Jo akys tyliai kviečia prisėsti šalia ir suteikti paskutinį patepimą. Peržegnoju išeinantįjį kaire ranka ir atsidūstu. Atradau savo tamsiąją pusę.
Trys skambučiai telefonu. Prieš kelerius metus nebuvau tikra, kodėl jis nekeldavo ragelio. Jausdavau nenumaldomą norą bėgti, bet jis vis tiek jis nekeldavo to prakeikto ragelio. Išeidavau į kiemą ir rūkydavau. Ir laukdavau. Nieko. Pamiršau malonumų egzistavimą. Tik erzinantis laukimas, kol bus geriau.
Trys skambučiai telefonu. Prieš kelerius metus nebuvau tikra, kodėl jis nekeldavo ragelio. Jausdavau nenumaldomą norą bėgti, bet jis vis tiek jis nekeldavo to prakeikto ragelio. Išeidavau į kiemą ir rūkydavau. Ir laukdavau. Nieko. Pamiršau malonumų egzistavimą. Tik erzinantis laukimas, kol bus geriau.
Tai tu nulenkei obelį priešistoriniame sode. Kodėl išskynei baltus obels žiedus ir palikai metų metus džiūti paliktame nuo saulės žemės kampe?
Gal gauname tai, ko nusipelnome?
Aš žinau, kad laiko sustabdyti yra neįmanoma. Negalime sustabdyti ir epochų. Romantizmas, renesansas vis dar puikuojasi muziejuose ir architekturiniuose pavelduose. Mes gyvename stikliniame modernizme. Paklustame tiems, kurie funkcionuoja pagal sudarytas formules, o ant jų širdžių prisukta šimtai mikrochemų. Manome esantys Dievai ir jaučiame galintys vadovauti nesibaigiančiai simfonijai po stikliniu gaubtu. Nesugebame būti laimingi nei namie, nei svečiuose. Tamsa ir Kvailystė — mūsų akių vardai. Ir jos veda mus naktiniais takais. Maldaujame nors vienos akimirkos džiaugsmo, o jį gavę — apgailestaujame už savo juoką ir nuleidę galvas vėl esame vedami.
"Atmerk akis", — sukužda man mažas berniukas ir paima už rankos.
Staiga atsitrenkiu į nematomą sieną ir stebiu jauną merginą, pasipuošusią klasikiniu kostiumėliu. Ji įtemptai trina iš galvos savo lūkesčius ir instaliuoja komfortą. Panika nejučia sujaukia mano mintis ir atsigręžiu atgal į amžinybės sodą. Ar aš stengiuosi būti tuo, kuo nesu? Tylus inkštimas kviečia mane palaistyti apmirusį tikėjimą. ''Dar pažydėk'', — tyliai sukuždu ir einu rinkti nukritusius lapus.
Tolumoje ošia jūros bangos, ar tai tik ne...?
Ieva, tik Ieva.
Comments
Post a Comment